Freeride dviratis – kas tai yra, specifikacijos

„Rizikuoti – tai šokti nuo uolos, išskleidžiant sparnus skrydžiui“. (Ray Bradbury)

Kiek yra dviratininkų, tiek yra ir dviračių sporto stilių. Vieniems labiau patinka greitis, kitiems – neskubus ir nerūpestingas važiavimas su asmenukėmis, tretiems – bekelė, svaiginantys manevrai ant reakcijos ribos ir statūs šuoliai. Kaip jau tikriausiai supratote, šiandien kalbėsime apie freeride – slidinėjimo stilių, kuris atsirado 8-ojo dešimtmečio pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Apie tai, kas yra freeride, kokios yra jo atmainos, kokia yra šios disciplinos esmė, ką reikėtų mokėti važiuoti dviračiu ir, žinoma, koks turėtų būti freeride dviratis – apie tai ir daugelį kitų dalykų bus kalbama šiame straipsnyje.

Kas yra freeride dviračių sportas

Klasikine prasme freeride – tai sudėtingų natūralių ir žmogaus sukurtų trasų su šuoliais įveikimas, kliūčių ir kitų iššūkių įveikimas. Kad galėtumėte sėkmingai ir, svarbiausia, saugiai važinėti, turite turėti įgūdžių ir fizinį pasirengimą. Tačiau net ir itin profesionaliam dviratininkui būtų labai sunku važiuoti nepasiruošus. Todėl laisvajam važiavimui taip pat reikia tinkamos mašinos.

Kas yra freeride ant dviračio? Žodis „freeride“ reiškia laisvą važiavimą, t. y. važiavimą be taisyklių. Tačiau iš tiesų vis dar galioja taisyklės: dviratininkas turi pasiekti finišą sveikas. Varžybos vyksta bet kokiu oru. Todėl įprasti laisvai važiuojančio motociklininko palydovai yra purvas, dulkės, vandens purslai, po ratais skriejantys akmenys ir pan.

Freeride varžybas dažniausiai remia kalnų dviračių ir jų įrangos gamintojai. Jie nori parodyti savo produktų galimybes.

Freeride varžybų tipai

Profesionalus freerideris sėkmingai kopia stačiomis uolomis, leidžiasi vingiuotais takais, šokinėja per akmenis, kerta aukštą žolę ir palieka kitas kliūtis. Tai visi laisvojo važiavimo malonumai. Norint pasiekti sėkmę, reikės daug praktikos, bet verta. Tačiau verta.

Tikras freerideris patiria daugybę įspūdžių važiuodamas dviračiu ir įveikdamas sudėtingas trasas. Šuolio aukštis, skrydžio pojūtis, posūkio spindulys – visa tai sportininkas jaučia intuityviai. Todėl negalite apsieiti be tinkamo mokymo. Taip pat, kaip ir be specialaus dviračio. Apie tai pakalbėsime vėliau, o dabar panagrinėkime freeride klasifikaciją. Taigi yra dvi didelės grupės:

1. Klasikinis freeride.
2. Lengvosios versijos.

Lengvasis laisvasis važiavimas nereikalauja iš dviratininko rimto fizinio pasirengimo. Nėra staigių kritimų, ilgų nusileidimų su akmenimis ir purvu, stačių takų. Tiesą sakant, lengvesnės versijos trasos yra primityvus profesionaliems laisvojo stiliaus lenktynininkams skirtų kelių modelis. Nusileidimai yra švelnesni, o jei juose ir yra akmenų, tai jie yra nedideli ir nežymūs. Dirbtinė struktūra gali būti įrengta kaip natūralus nusileidimas. „Light Freeride“ nėra jokių greičio apribojimų, todėl net pradedantieji gali patirti visus šio važiavimo stiliaus malonumus.

Substratai

Yra tik vienas klasikinis freeride dviratis, tačiau yra daug lengvesnių versijų. Kiekvienam porūšiui skirta atskira kategorija. Iš pradžių tai buvo įprastinės pakabos, tačiau laikui bėgant konstrukcijos buvo šiek tiek pakeistos. Išsamiau aptarsime freeride porūšius (lengvesnes versijas):

• Nuleidimas. Šokinėjimas nuo lygaus paviršiaus, kuris nebūtinai turi būti horizontalus. Skirtingai nuo šuolių su slidėmis, čia nėra išvykimo. Iš tikrųjų tai yra kontroliuojamas kritimas, o ne kilimas.
• Šokinėjimas strėlytėmis. Šokinėjimas strėlytėmis. Šiandien tai gana savarankiška disciplina. Sportininkai atlieka nerealius triukus ribotuose ruožuose. Pagrindinė dalis yra tramplinas. Tačiau gali pasitaikyti ir mažų lašelių.
• Miesto laisvasis važiavimas. Jis taip pat vadinamas tiesiu. Iš esmės tai ekstremalaus kalnų bekelės ir miesto eismo derinys. Sportininkai naudoja miesto kraštovaizdį ekstremaliai patirčiai: šokinėja nuo laiptų, važiuodami atlieka triukus ir pritaiko klasikinį freeride’ą miesto kraštovaizdžiui.
• Norshoring. Tai laisvas slidinėjimo per tiltus ir įvairias medines konstrukcijas stilius. Šis slidinėjimo stilius atsirado gana neįprastai: iš pradžių buvo naudojamos medinės konstrukcijos, padedančios įveikti sudėtingas trasų vietas (pavyzdžiui, grioviui uždengti buvo galima panaudoti rąstą). Šiandien šis slidinėjimo stilius apima ištisų miestų statybą iš medžio.
• Šlaito stilius. Palyginti nauja laisvojo nusileidimo disciplina, apimanti triukų atlikimą sudėtingiausiuose ruožuose iš kelių figūrų.
• Enduro. Iš esmės tai yra freeride ant minimumo. Labiau suvokiama kaip ekstremali kroso trasa.

Iš esmės kiekvienos disciplinos dviračiai pasižymi panašiomis savybėmis. Šie modeliai šiek tiek skiriasi, o jų ypatumus lemia vieno ar kito modelio specifika.

Laisvojo važiavimo dviračio savybės

Freeride’ui tapus atskiru sportu, dviračiams pradėti kelti specialūs reikalavimai. Iš tikrųjų tai yra atskiros rūšies kalnų dviratis, tačiau turintis tam tikrų dizaino ypatumų. Laisvojo važiavimo dviratis yra kažkas tarpinio tarp MTB ir kalnų dviračių. Pagrindinės savybės:

• sustiprintas patvarumas;
• lengvas;
• sustiprinta amortizacija;
• didelio galingumo stabdžiai;
• plataus profilio padangos.

Pirmojo parametro svarbos negalima pervertinti. Važiuojant sudėtingais ir pavojingais takais, dviratis ir jo vairuotojas patiria didžiulę apkrovą. Dėl šios priežasties rėmo tvirtumas yra daug didesnis nei vidutinio kalnų dviračio, nes tai susiję su dviratininko saugumu.

Nors ilgaamžiškumas yra svarbus, dėl dviračio svorio jį taip pat lengviau įveikti sudėtingas vietoves. Šiuolaikiniai gamintojai gamina modelius su lengvais lydiniais, kurie leidžia sumažinti svorį iki 14-15 kg neprarandant tvirtumo.

Freeride neįsivaizduojamas be šuolių, todėl dviračiai turi amortizatorius ne tik priekyje, bet ir gale. Amortizatoriaus eiga (apie 7 colių) gerokai sušvelnina smūgių apkrovas.

Ir, be abejo, stabdžių sistema. Šiam mechanizmui būtina skirti atskirą dėmesį, nes stabdžiai gali padėti kontroliuoti situaciją kelyje. Dažniausiai diskiniai stabdžiai montuojami ant abiejų ratų.

Laisvojo važiavimo dviračiai su plataus skerspjūvio dantytomis padangomis, kurios sukimba su paviršiumi net ir siaurame posūkyje ir sugeria akmenis, šakas ir kitus nelygumus.

Ko reikalaujama iš dviratininko?

Fizinis pasirengimas ir saugumas yra svarbiausia. Nors jėgos ir galios savybės yra individualus dalykas, įranga yra verta įėjimo kainos, nes nuo jos priklauso raitelio sveikata ir gyvybė. Taigi, kai tik įsigyjate laisvojo važiavimo dviratį, turėtumėte pasirūpinti apsauga:

• Šalmas. Freeride modelis skiriasi nuo standartinės aprangos. Jis ne tik apsaugo galvą, bet ir smakrą, taip pat apsaugo nuo atsitiktinio veido sužalojimo.
• Kaklo apsauga. Niekas nėra apsaugotas nuo kritimo nuo dviračio. Kaklo sužalojimas yra rimta trauma, galinti sukelti neigiamų pasekmių. Todėl verta pasirūpinti kaklo apsauga.
• Kriauklė. Jis tinka po viršutiniais drabužiais ir apsaugo krūtinę bei stuburą nuo atsitiktinių sužalojimų.
• Kelių ir alkūnių apsaugai. Kritimo metu labiausiai nukenčia alkūnių ir kelių sąnariai.
• Pirštinės. Jie ne tik apsaugo nuo lūžių ir išnirimų, bet ir užtikrina tvirtą vairo sukibimą, nes laisvojo važiavimo sportas – tai adrenalino antplūdis ir dėl to padidėjęs prakaitavimas.

Daugelis dviratininkų dėvi specialias kaukes, kurios neleidžia dulkėms patekti į veidą ir kvėpavimo takus. Akiniai taip pat yra geras pasirinkimas – jie turėtų apsaugoti akis, bet neužstoti vairuotojo regėjimo.

Saugos taisyklės

Freeride yra freeride, tačiau turėtumėte galvoti ir apie savo gyvenimą bei sveikatą. Todėl užsiimdami šiuo ekstremaliu sportu turite laikytis tam tikros ribos, kurios nevalia peržengti. Laisvasis nusileidimas yra pavojinga ir viena iš labiausiai traumuojančių disciplinų. Dažniausiai pasitaikantys sužalojimai:

• smegenų sukrėtimas nuo stipraus smūgio į galvą;
• kaklinės stuburo dalies lūžis;
• sąnarių sužalojimai.

Verta pabrėžti vieną dalyką, susijusį su dviratininko įranga. Atminkite, kad smūgį patyręs šalmas negali būti naudojamas pakartotinai. Mikroįtrūkimo galite net nepastebėti, o kitą kartą, kai jį naudosite, jis neatlaikys nė menkiausio smūgio.

Todėl verta dar kartą priminti, kad reikia dėvėti šalmą. Net jei galvojate tik apie laisvą važinėjimą, pirmiausia įsigykite apsaugą ir tik tada rinkitės dviratį.

Populiariausi modeliai

Dviračių sportas yra ekstremali disciplina. Todėl dviratis turėtų pasižymėti aukščiausiomis įmanomomis techninėmis charakteristikomis. Ratai, stabdžiai, rėmas, amortizatoriai – visa tai ir dar daugiau turėtų būti suprojektuota taip protingai ir techniškai teisingai, kad dviratininkas galėtų įveikti sudėtingus maršrutus ir būtų tikras dėl savo saugumo. Keletas žinomiausių prekės ženklų ir įspūdingų modelių yra šie:

• Cannondale Scalpel 29ER Carbon 1. Jei staiga nuspręsite įsigyti freeride dviratį, tikrai susidursite su „Cannondale“ gaminiais. „Scalpel 29ER Carbon 1“ nėra skirtas silpnų nervų žmonėms. Šis modelis skirtas profesionaliems vairuotojams. Yra dvi jo versijos: „BallisTec“ iš anglies ir „SmartFormed“ iš metalo. Abu dviračiai yra lengvi ir turi galingą šakę. „Sram“ transmisijai nėra kelių, kurių ji negalėtų įveikti.
• GT Fury Alloy 3.0. Įmonė kalnų modelius gamina nuo 1974 m. Vienu metu jis dalyvavo kuriant pirmuosius BMX dviračius. Modelio stabdžių sistema užtikrina reikiamą galią bet kokiame maršrute. Sustiprinta 200 mm eigos šakė leidžia aplenkti vėją.
• Kona operatorius. Tikriausiai geriausias freeride kalnų dviratis pradedančiajam dviratininkui. Jis pasižymi elegantišku dizainu ir kompaktiška geometrija. Tai neblogas pasirinkimas tiems, kurie nenori pernelyg užsiimti dviračio priežiūra. Toks ir turėtų būti puikus freeride dviratis: lengvas ir patikimas.
• Specialized Demo 8 II. Jei norite greito ir dinamiško dviračio, ieškokite šio modelio. Šią 200 mm eigos šakę galima reguliuoti ir ji įveiks net ir stipriausius smūgius. Šis dviratis, kurio eiga 200 mm, tinka važiuojantiems nuo kalno.
• „Trek Slash 8“. Modelis turi padidintą šakę, todėl yra gerai amortizuojamas. Platesnė priekinė ašis suteikia dviračiui daugiau kontrolės. Dėl galinio amortizatoriaus net dideli akmenys neatsitrenks į jūsų dviratį.

Profesionalūs dviratininkai atsiliepia apie geras technines GHOST MTB ir Fully 4-Cross savybes. Dviračiai išsiskiria ergonomišku dizainu, neprilygstama surinkimo kokybe ir įspūdingu dizainu.

Išvada

Apibendrinant galima teigti, kad freeride – tai ne tik ekstremalus slidinėjimas, bet ir tam tikras stilius bei tendencija dviračių pasaulyje, kuriai reikia tinkamo pasirengimo. Nusprendusieji rimtai užsiimti šia veikla turėtų pagalvoti apie savo saugumą ir įsigyti reikiamą apsaugą, kuri padės išvengti rimtų sužalojimų ir nelaimingų pasekmių.